Kai jis dingsta , atsiranda rimtumas = normalumas = stagnacija = džiaugsmo praradimas
Pažvelgus į jaunuolių gyvenimą ir stebint jų nuotraukas nuo gimimo matosi kada vis mažiau lieka šypsenų jų veiduose. Panašu kad nuo to laiko kai jie pradeda lankyt mokyklą, kai prasideda begalė pareigų ir atsakomybių, prie kurių jie pratinami labai uoliai, vertinami , skatinami ir kaip nuvertinami tie kurie dar mėgina išlikti spontaniški , vaikiški ir impulsyvūs. Ir jų lieka su aukštesnėmis klasemis vis mažiau, nes retai kuriam pavyksta išsibalansuot sistemoj su spontaniškumu ir vaikiškumu bei atsipalaidavimu.
Kur tai atveda žmogų, prie gyvenimo pilno atsakomybiu už darbus, šeimas ir vaikus , tėvus kiti ir už draugus.. Puiku, jei tai leidžia žmogui būt laimingu, spontanišku, linksmu, kvėpuoti pilna krūtine, vaikščioti švytinčiomis akimis..
Tačiau realybė kitokia. Tai kodel mes tai suprasdami bandome auginti savo vaikus tokius pačius nelaimingus sistemai patogius. Uždėdami jiems begalines pareigas už būrelius , mokslus, seses, brolius ir tevus bei senelius, jau pratinam nuo mažnes neturėti laiko svajoti. Ne būreliai daro vaikus kūrybingus o leidimas jiems gyventi iš impulso , kad jie to nepamirštų. Kad jie ir užaugę mokėtų, svajoti, pasielgti spontaniškai , o ne taip kaip visi, ar dar baisiau kaip yra normalu. Kad drąsiai leistų sau klausyti savo širdies ir intuicijos ir elgtis spontaniškai. Pasitikėti jais ir išplėsti jų ribas fantazijai, kūrybiškumui, o ne įkinkyti į patogaus tarnautojo kostiumą .
Akys viską pasako. Kiekvienas galime sau į jas pasižiūrėti ir paklaust ar aš tikrai esu laimingas. Ir kas baisiausia kad daug kas atsako aš net nežinau kas yra laimė. Nes žmogus pamiršta tą vaikišką atsipalaidavimą, nes jam nuo@mažnes neleidžiama gyvent impulsyviai. Toki žmonės yra kitoki .
Tik pažiūrėjus sau į akis paklausti ką šiandien galėčiau padaryt kitaip kad jos švytetų, negalvojant kaip reaguos kiti , o kaip jausiuos aš. Iš impulso. kokia pirma mintis ateina, ką norėčiau padaryt, nes sekančios mintys bus jau mentalinės programos, kurios stabdys.
Aišku nebūtina to daryti. Galima ir toliau gyventi kaip yra įprasta ir Normalu.
Kiekvienas renkamės savo.
Kiekvienas turi savo istoriją, tik pagalvokite jei trūksta džiaugsmo, kam jūs jį atiduodate, ir tai tikrai nėra kalba apie pinigus ir jų kiekį. Tai yra kalba apie leidimą sau pabūti spontanišku , nenuspėjamu. ..
Kuo daugiau taisyklių, tuo siauresnės ribos , tuo mažiau džiaugsmo. Susimąstyti o kas kuria taisykles ir kam tai naudinga. Jei jaučiuosi jose patogiai , saugiai ir linksmai, valio.. o jei jos mane varžo , vadinasi kuriuosi savo, tik atimint kad neperžengiu kito žmogaus ribų ir jo taisyklių..
Комментарии